Baletas – spektaklio žanro šokis, atsiradęs Italijos renesanso laikotarpiu XV amžiuje, o vėliau Prancūzijoje ir Rusijoje išsivysčiusi į koncertinio šokio formą. Nuo tada jis tapo plačiai paplitusia ir labai techniška šokio forma su savo žodynu. Baletas buvo įtakingas visame pasaulyje ir apibrėžė pagrindinius metodus, naudojamus daugelyje kitų šokio žanrų ir kultūrų. Įvairios pasaulio mokyklos įtraukė jį į savo kultūrą, todėl baletas vystėsi skirtingais būdais. Baletą, kaip vieningą kūrinį, sudaro baleto pastatymo choreografija ir muzika.  Tradicinis klasikinis baletas dažniausiai atliekami pagal klasikinę muziką, naudojant įmantrius kostiumus ir inscenizaciją, o šiuolaikinis baletas gali būti atliekamas pagal lyrišką kūrinį, su paprastais kostiumais ir be sudėtingų scenografijų ar dekoracijų.

Baletas – tai iš esmės sceninio meno rūšis, kurios pagrindiniai elementai yra šokis, pantomima ir muzika, sujungti į vientisą scenos veiksmą. Paprastai baletas turi siužetą yra dramos spektaklis, kuriame žodžiai pakeičiami įvairiais judesiais, mimika ir šokiais. Šiuolaikiniame balete, skirtingai nei klasikiniame, plačiai naudojami ir gimnastikos bei akrobatikos elementai.

George’as Balanchine’as dažnai laikomas pirmuoju šiuolaikinio baleto pradininku. Tačiau tikroji šiuolaikinio baleto kilmė priskiriama rusų meno prodiuseriui Serge’ui Diaghilevui. Jis sukūrė programą, apjungiančią visas menų formas (tapybą, muziką, teatrą ir meną) ir pristatė visuomenei. Kai ši programa Rusijoje pasisekė, Diaghilevas buvo įkvėptas ją pristatyti Europos auditorijai, sukurdamas naują klasikinio baleto sukinį. Jis sukūrė Diaghilevo Rusijos baleto kompaniją, debiutuojančią pirmąją laidą 1909 m. Tačiau Diaghilevas nebuvo choreografas, savo kūrybos vystymąsi jis patikėjo keliems žinomiems choreografams, vienas iš jų – George’as Balanchine’as.

Sukurtas „Balanchine“ šokio stilius, esantis tarp klasikinio ir šiuolaikinio baleto, šiandieniniais standartais yra žinomas kaip neoklasikinis baletas. Jis naudojo sulenktas rankas (o kartais ir pėdas), atsuktas kojas (padėtyje nukreiptas į centrą) ir netradicinius kostiumus, tokius kaip triko, tunikos ir pustus tutu sijonus, kad distancijuotis nuo romantinių klasikinio baleto tradicijų. Balanchine’as pakvietė modernaus šokio atlikėjus, tokius kaip Paulas Tayloras, šokti su savo kompanija „New York City Ballet“ ir jis dirbo su šiuolaikinio šokio choreografe Martha Graham, o tai išplėtė jo šiuolaikinių technikų ir idėjų poveikį. Šiuo laikotarpiu kiti choreografai, tokie kaip Johnas Butleris ir Glenas Tetley, eksperimentuose pradėjo sąmoningai derinti baletą ir šiuolaikines technikas.