PRAMOGINIAI ŠOKIAI VILNIUJE
Lotynų Amerikos & standartiniai šokiai poroje jaunimui ir suaugusiems
Pramoginiai šokiai šokami poroje. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Tai yra lyg dialogas, tik niekas nekalba, o bendrauja kūno kalba. Vyras užduoda klausimą, o moteris jam atsako. Tokiu būdu vyras ir moteris kartu sukuria gražią šokių kompoziciją. Pramoginiai šokiai užburia ir paskatina būti dėmesingam savo šokių partneriui, jį jausti, suprasti bei judesiais perduoti tai, ką norėtume pasakyti žodžiais. Pramoginių šokių technika reikalauja sinchronizuotis, jausti muzikos ritmą ir sekti partnerį, o vyrai šokdami turi globoti savo damas. Į pramoginių šokių programą įeina 10 populiariausių šokių stilių pasaulyje. Iš jų 5 stiliai Lotynų Amerikos šokių („čia-čia-čia“, „samba“, „rumba“, „pasodoblis“, „džaivas“) ir 5 stiliai europietiškų standartinių šokių („valsas“, „tango“, „vienos valsas“, „fokstrotas“, „kvikstepas“). Kuo ilgiau tobulinate šokių meną, tuo grakštesni ir laisvesni tampa Jūsų judesiai. Pramoginiai šokiai padeda įgyti pasitikėjimo savimi, atsikratyti kompleksų, pagerinti savo fizinę formą bei pasikrauti pozityvios energijos.
Pramoginių šokių pamokas Jums destis dėmesingas, patyręs šokių mokytojas Rafal>
Pramoginių šokių istorija ir jų kultūra
Pramoginiai šokiai atliekami poros arba grupės žmonių per vakarėlius, pasilinksminimus, konkursus. Pramoginių šokių judesiai dažniausiai nėra griežtai reglamentuoti, šokant daug improvizuojama, repertuaras nuolat kinta. Didelę įtaką jiems turi mada, įpročiai, kultūra. Kai kurie pramoginiai šokiai būna populiarūs ilgą laiką, kiti šokami epizodiškai. Iš pramoginių šokių susiklostė sportiniai šokiai.
12 a. rašytiniuose šaltiniuose aptinkama žinių apie pirmuosius aukštuomenės šokius ir šokio taisykles. 13–14 a. karalių, didikų rūmuose rengtos teatralizuotos šventės su šokiais, buvo šokama pasibaigus riterių turnyrams. Šokiai buvo panašūs į eitynes, pasivaikščiojimus su žvakėmis ir fakelais, būdinga judesių ceremoningumas, atlikimo iškilmingumas. Dažniausiai būdavo šokama pritariant fleitai, arfai, liutniai arba tamburinui, kartais šokėjai dainuodavo. 14–15 a. pramoginiai šokiai suklestėjo Italijoje, vėliau – Prancūzijoje ir kitose šalyse. Populiarūs buvo vadinamieji žemieji šokiai „basdansai “ (prancūziškai „basse danse“) su daug nusilenkimų ir tūpsnių.
Nuo 14 a. pramoginiai šokiai sudarė buitinių pramogų ir ceremonijų dalį, būdavo šokama rūmuose per šventes. Renesanso epochoje buvo populiarūs „volta“, „galjarda“, „pavana“, „kurantė“, „alemanda“, „saltarelas“, „sarabanda“, „menuetas“, „paspjė“, „gavotas“, „čakona“, „žiga“.
16–17 a. dvaruose atsirado šokių mokytojų, parašyti pirmieji traktatai ir vadovėliai apie šokį, buvo kuriamos šokių mokyklos. 1661 Paryžiuje įkurta Karališkoji šokio akademija reglamentavo šokių stilius, jų atlikimo būdus, rengė choreografus, šokių mokytojus.
18 a. atsirado laisvesnio pobūdžio šokių: „greitasis menuetas“, „kontradansas, miuzetė“, „ekosezas“, „grosfateris“, „lendleris“. Pramoginius šokius pradėjo šokti miestiečiai, išpopuliarėjo masiniai šokiai „karmanjolė“, „farandola“. Nuo 1715 Paryžiuje rengti mokami viešieji šokių vakarai, kaukių baliai, 1768 atidaryta pirmoji specializuota vieša šokių salė. 18 a. pabaigoje pramoginius šokius šoko įvairių luomų žmonės. Pramoginių šokių atlikimo maniera pasikeitė: atsisakyta paradiškumo, ceremoningumo, būdingas judesių paprastumas, veržlumas.
Pabaigoje – 19 a. išpopuliarėjo „kadrilis“, „kotiljonas“, „lansjė“, „valsas“, „galopas“, „kankanas“, „polka“, „mazurka“, „polonezas“. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje atsirado šokių aikštelių, kafešantanų (kabareto atmaina), barų, kur būdavo šokami pramoginiai šokiai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėta rengti pramoginių šokių konkursai. 20 a. didelę įtaką pramoginiams šokiams turėjo Didžiosios Britanijos, Amerikos (ypač Lotynų) tautų šokiai. Paplito „keikvokas“, „bliuzas“, „čarlstonas“, „amerikietiškas svingas“, „lambetvokas“, „bugivugis“, ‘bosanova“, „tvistas“, „rokenrolas“, „bostonas“, greitasis „fokstrotas“, „tango“, „rumba“, „samba“, „čia-čia-čia“, „džaivas“.
1929 Didžiojoje Britanijoje prie Imperatoriškosios šokių mokytojų draugijos (įsteigta 1904) įkurta Tarptautinė pramoginių šokių taryba ėmėsi kurti pramoginių šokių vieningus standartus, taisykles ir teisėjavimo metodus. 1963 Tarptautinė pramoginių šokių taryba suvienijo visas pramoginių šokių šokėjų sąjungas ir patvirtino bendrą šokių programą visam pasauliui.
Lietuvoje pramoginiai šokiai buvo žinomi ir rengiami jų kursai ir iki Antrojo pasaulinio karo. Pramoginiai šokiai Lietuvoje žinomi jau nuo XV-XVI amžiaus, kai Didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų Vilniaus dvaruose pradėjo gastroliuoti baleto grupės. Netrukus buvo pradėta kviestis šokių mokytojus, ruošti vietinės kilmės šokėjus. XVIII amžiuje Lietuvos didikų dvaruose, kaip ir kitose Europos šalyse paplito „polonezas“, „menuetas“, „gavotas“. Kad šokiams buvo skirtas didelis dėmesys liudija ir tai, jog po 1809 metų reformos Vilniaus Universitete buvo skirti pagal nuostatus „keturi maloniųjų menų (t. y. jojimo, šokių muzikos ir fechtavimo bei gimnastikos mokytojai)“. Tuometiniai universiteto studentai buvo mokomi ir pramoginio šokio.
XVIII – XIX amžiuje pradėta šokti „krokoviaką“, „galopą“, „mazurką“, “ polką“, “ valsą“. XIX a. pab. – XX a. pr. kai kurie šokiai iš dvarų pradėjo plisti ir kaimuose – ypač „polka “ ir „valsas“.
XX amžiuje per vakarones pradėta šokti, rodyti žiūrovams lietuviškus šokius: „aguonėlę“, „suktinį“, „klumpakojį. Vakarėliuose taip pat buvo šokamas figūrinis „valsas“, o po Pirmojo pasaulinio karo paplito „tango“, „fokstrotas“, „anglų valsas“.
12 a. rašytiniuose šaltiniuose aptinkama žinių apie pirmuosius aukštuomenės šokius ir šokio taisykles. 13–14 a. karalių, didikų rūmuose rengtos teatralizuotos šventės su šokiais, buvo šokama pasibaigus riterių turnyrams. Šokiai buvo panašūs į eitynes, pasivaikščiojimus su žvakėmis ir fakelais, būdinga judesių ceremoningumas, atlikimo iškilmingumas. Dažniausiai būdavo šokama pritariant fleitai, arfai, liutniai arba tamburinui, kartais šokėjai dainuodavo. 14–15 a. pramoginiai šokiai suklestėjo Italijoje, vėliau – Prancūzijoje ir kitose šalyse. Populiarūs buvo vadinamieji žemieji šokiai „basdansai “ (prancūziškai „basse danse“) su daug nusilenkimų ir tūpsnių.
Nuo 14 a. pramoginiai šokiai sudarė buitinių pramogų ir ceremonijų dalį, būdavo šokama rūmuose per šventes. Renesanso epochoje buvo populiarūs „volta“, „galjarda“, „pavana“, „kurantė“, „alemanda“, „saltarelas“, „sarabanda“, „menuetas“, „paspjė“, „gavotas“, „čakona“, „žiga“.
16–17 a. dvaruose atsirado šokių mokytojų, parašyti pirmieji traktatai ir vadovėliai apie šokį, buvo kuriamos šokių mokyklos. 1661 Paryžiuje įkurta Karališkoji šokio akademija reglamentavo šokių stilius, jų atlikimo būdus, rengė choreografus, šokių mokytojus.
18 a. atsirado laisvesnio pobūdžio šokių: „greitasis menuetas“, „kontradansas, miuzetė“, „ekosezas“, „grosfateris“, „lendleris“. Pramoginius šokius pradėjo šokti miestiečiai, išpopuliarėjo masiniai šokiai „karmanjolė“, „farandola“. Nuo 1715 Paryžiuje rengti mokami viešieji šokių vakarai, kaukių baliai, 1768 atidaryta pirmoji specializuota vieša šokių salė. 18 a. pabaigoje pramoginius šokius šoko įvairių luomų žmonės. Pramoginių šokių atlikimo maniera pasikeitė: atsisakyta paradiškumo, ceremoningumo, būdingas judesių paprastumas, veržlumas.
Pabaigoje – 19 a. išpopuliarėjo „kadrilis“, „kotiljonas“, „lansjė“, „valsas“, „galopas“, „kankanas“, „polka“, „mazurka“, „polonezas“. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje atsirado šokių aikštelių, kafešantanų (kabareto atmaina), barų, kur būdavo šokami pramoginiai šokiai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėta rengti pramoginių šokių konkursai. 20 a. didelę įtaką pramoginiams šokiams turėjo Didžiosios Britanijos, Amerikos (ypač Lotynų) tautų šokiai. Paplito „keikvokas“, „bliuzas“, „čarlstonas“, „amerikietiškas svingas“, „lambetvokas“, „bugivugis“, ‘bosanova“, „tvistas“, „rokenrolas“, „bostonas“, greitasis „fokstrotas“, „tango“, „rumba“, „samba“, „čia-čia-čia“, „džaivas“.
1929 Didžiojoje Britanijoje prie Imperatoriškosios šokių mokytojų draugijos (įsteigta 1904) įkurta Tarptautinė pramoginių šokių taryba ėmėsi kurti pramoginių šokių vieningus standartus, taisykles ir teisėjavimo metodus. 1963 Tarptautinė pramoginių šokių taryba suvienijo visas pramoginių šokių šokėjų sąjungas ir patvirtino bendrą šokių programą visam pasauliui.
Lietuvoje pramoginiai šokiai buvo žinomi ir rengiami jų kursai ir iki Antrojo pasaulinio karo. Pramoginiai šokiai Lietuvoje žinomi jau nuo XV-XVI amžiaus, kai Didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų Vilniaus dvaruose pradėjo gastroliuoti baleto grupės. Netrukus buvo pradėta kviestis šokių mokytojus, ruošti vietinės kilmės šokėjus. XVIII amžiuje Lietuvos didikų dvaruose, kaip ir kitose Europos šalyse paplito „polonezas“, „menuetas“, „gavotas“. Kad šokiams buvo skirtas didelis dėmesys liudija ir tai, jog po 1809 metų reformos Vilniaus Universitete buvo skirti pagal nuostatus „keturi maloniųjų menų (t. y. jojimo, šokių muzikos ir fechtavimo bei gimnastikos mokytojai)“. Tuometiniai universiteto studentai buvo mokomi ir pramoginio šokio.
XVIII – XIX amžiuje pradėta šokti „krokoviaką“, „galopą“, „mazurką“, “ polką“, “ valsą“. XIX a. pab. – XX a. pr. kai kurie šokiai iš dvarų pradėjo plisti ir kaimuose – ypač „polka “ ir „valsas“.
XX amžiuje per vakarones pradėta šokti, rodyti žiūrovams lietuviškus šokius: „aguonėlę“, „suktinį“, „klumpakojį. Vakarėliuose taip pat buvo šokamas figūrinis „valsas“, o po Pirmojo pasaulinio karo paplito „tango“, „fokstrotas“, „anglų valsas“.