“SALSA” muzika ir pats šokis, gimęs Kuboje, tai yra ispanų, afrikiečių bei indėnų muzikos ir šokio mišinys. Vėliau „salsa“ paplito Šiaurės Amerikoje, kur per paskutinį penkiasdešimtmetį susiformavo net keli šio šokio stiliai: Los Andželo, Niujorko, puertorikietiškas, kubietiškas, kolumbietiškas ir kt. Žodis „salsa“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „padažas“. Geras padažas pagardina bet kokį patiekalą, o „salsa“ ir yra tas ypatingas mišinys, kuriame susijungia kubietiškas temperamentas, ispaniškas karštis ir afrikietiškas laisvės pojūtis, užliejantis sava magija kiekvieną, išdrįsusį išeiti į šokių aikštelę. „Salsa“ yra ypatingai energingas, smagus ir stilizuotas šokis. Daugelis trenerių pataria šokti „salsą“ vien dėl to, jog šokio metu treniruojami kone visi kūno raumenys. „Salsa“ yra perėmusi kai kurias „rumbos“, „mambo“ bei „čia-čia-čia“ šokių savybes. Nors „salsos“ muzika gali labai varijuoti, tačiau šio šokio pagrindinis akcentas visuomet bus greitas ir smarkus judesys. Paprastai šis šokis šokamas poromis. Sakoma, kad „salsą“ įmanoma šokti tik tuomet, kai yra visapusiškas pasitikėjimas tarp partnerių – moteris tuomet tampa ypač plastiška, o vyras atskleidžia tikruosius savo sugebėjimus, kuriuos atspindi atliekami akrobatiniai šokio elementai. Taip pat efektingai atrodo ir šokėjų atliekami numeriai po viena ar grupėse, kai šokama ratu, keičiantis partneriais arba tiesiog moterų šokių kolektyve.

“RUMBA” XIX amžiuje pasirodė Havanoje kartu su Europos „kantri“ šokiu. Pavadinimas „rumba“ tikriausiai kilęs iš šokių grupių pavadinimo 1807 m. – „rumboso orquestra“. Ispanijoje žodis „rumbo“ reiškia „kryptis“, „kursas“. Kadangi jūrinė terminologija yra pasiskolinta daugiausia iš Nyderlandų, „krypties“ reikšmė akivaizdesnė ispanų kalba, o ne lietuvių. „Rumba“ gimė Kuboje ir 1920-ųjų pabaigoje paplito JAV ir Vakarų Europoje. Eksportuojant į JAV, „rumba“ radikaliai evoliucionavo. Kartu su ekspresyvia, seksualia kubietiška „rumba“ pasirodė amerikietiška – santūresnių judesių ir stiliaus. Būtent šios „rumbos“ versija paplito visame pasaulyje, užkariavusi keletą šokėjų kartų ir Lotynų Amerikos kultūros žinovų širdis. Garsiausias iš „rumbos“ stilių yra „Guaguanco rumba“. Taip pat populiarūs yra „rumba Yambu“ ir „rumba Columbia“. Kiekviena iš šių „rumbos“ rūšių turi savo muzikos ir šokio stilių, tačiau apskritai jie yra labai artimi. Kita „rumbos“ prasmė pasirodė palyginti neseniai ir reiškia šokius iš pramoginių šokių programos, kuri yra įtraukta į varžybų programą. Šia prasme „rumba“ yra lėčiausias iš penkių konkurencingos Lotynų Amerikos programos šokių (kiti keturi yra „pasodoblis“, „samba“, „čia-čia-čia“ ir „džaivas“). „Rumbos“ šokis ir muzika iš Lotynų Amerikos šokių varžybų programos kilo iš Kubos muzikos stilių, „Bolero“ ir „Dream“.

“ČIA-ČIA-ČIA” šokis pirmą kartą buvo pastebėtas 1940 m. Kuboje. Šokio muzika buvo sukurta smuikininko bei kompozitoriaus Enrique Jorrin iš „mambo“ ir „rumbos“ muzikos. „Čia-čia-čia“ pavadinimas buvo sukurtas pagal šokėjų batų kaukšėjimą į parketą.“Čia-čia-čia“ muzikinis Kubos stilius ir šokis, kurie taip pat paplito Lotynų Amerikos šalyse Karibuose, taip pat JAV Lotynų Amerikos bendruomenėse tarp imigrantų iš pastarųjų kraštų. Paplitimas už Amerikos žemyno ribų buvo dėl pramoginių šokių mokytojo Pierre’o Lavelle’o iš Anglijos. Išvydęs Kuboje šokį, panašų į „rumbą“, bet turėdamas aiškų ritmą, jis pradėjo jo mokyti Anglijoje kaip naujo originalaus šokio.

“SAMBA” –  Brazilijos šokio ir muzikos stilius, kurį sukūrė Afrikos žmonės Brazilijoje iš muzikos ir šokių kultūros. „Sambos“ kilmės šaknys yra atkeliavusios iš Afrikos ir Europos. Žodis kilęs iš portugalų veiksmažodžio „sambar“, kuris reiškia „šokti į ritmą“. Tai visame pasaulyje pripažintas Brazilijos karnavalo, liaudies šokių ir pačios Brazilijos simbolis. „Samba“ laikoma viena iš populiariausių Brazilijos kultūrų raiškų, ji tapo Brazilijos nacionalinės tapatybės simboliu. Nors „samba“ egzistuoja visoje šalyje – ypač Bahijos, Maranjano, Minas Žeraiso ir San Paulo valstijose – įtraukdama įvairius populiarius ritmus ir šokių formas, kilusius iš regioninės „batuque“ muzikos tipo ir susijusias šokio formas iš Žaliojo Kyšulio, „samba“ yra neabejotinai Rio de Žaneiro muzikinė raiška. Čia ji gimė ir išsivystė tarp XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių. Būtent Rio de Žaneire buvę vergai, atvykę iš Bahijos regiono, pradėjo praktikuoti „sambą“, įtraukdami daugybę kitų žanrų, kurie buvo populiarūs mieste (pavyzdžiui: „polka“, „maxixe“, „lundu“, „xote“ ir pan.). Taigi susiformavo visiškai unikalūs „Carioca urbana samba“ („samba“ mokykla). Iš tikrųjų, „samba“ mokyklos yra labai didelės organizacijos, vienijančios iki 5000 žmonių, kurie kasmet konkuruoja teminiuose karnavaluose. Be Brazilijos „sambos“, pagrindinis „samba“ stilius yra pramoginių šokių „samba“, kuri labai skiriasi.

“BAČATA” – šokis ir muzikos stilius, atsirado Dominikos Respublikoje ir paplito Karibų jūros baseino Lotynų Amerikos šalyse. „Bačatos“ atsiradimas siejamas su įtempta socialine padėtimi, susiklosčiusia Dominikos Respublikoje 1960 m. Nors, pasak kai kurių šaltinių, apie „bačatą“ jau buvo kalbama 1922-1927 metais. Tais laikais „bačata“ vadinosi triukšmingi vargšų vakarėliai, kur naktimis kūrė ir dainavo liūdnas dainas. „Bačatos“ istorijoje perversmas įvyko 1980 metais. Su laiku muzikantai suprato, jog „bačatos“ pagalba galima perteikti tokius jausmus kaip nostalgija, melancholija, ilgesys. „Bačatos“ pradininku galima laikyti Luisą Diaz. 1987 m. ji įrašė prodiusiuotą daininkės Sonjos Silvestre albumą pavadinimu „Viljoneros širdis“. Šis albumas tapo pirmų naujos muzikos stiliumi, pavadintu naujoji „bačata“, o Sonja Silvestre tapo populiaria naujosios „bačatos“ atlikėja. Tačiau pačiu įsimintiniausiu ir svarbiausiu „bačatos“ istorijoje tapo populiarus to laiko albumas „Rožinė bačata“, kurį išleido 1990 m. Chuanas Luisas Gero.   Jis sugriovė neigiamą nuomonę apie „bačatą“. Ji tapo populiari net aukščiausiuose Dominikos Respublikos socialiniuose sluoksniuose. 1990 m. pradžioje atsirado trys „bačatos“ stiliaus kryptys, susijusios su atlikėjais. Ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai Dominikos Respublikoje nulėmė, tai, jog „bačata“ išpopuliarėjo ne tik savo tėvynėje bet ir už jos ribų. Nauji atlikėjai, tokie kaip Antonis Santosas ir Raulin Rodrigez pakeitė  tradicinės „bačatos“ muziką ir tekstus. Dainų žodžiai tapo labiau jaudinančiais, o muzika – greitesnio tempo.

“DŽAIVAS” –  gyvybingas afroamerikiečių kilmės šokis, pasirodęs JAV 1940-ųjų pradžioje. „Džaivas“ žodžio reikšmė yra „pasitenkinimas gyvenimu“. Tai buvo laisvės šokis. Šis šokis yra labai greitas ir dinamiškas. Taigi šokėjoms tai leidžia ne tik pademonstruoti techninį meistriškumą, bet ir parodyti savo fizinį pasirengimą. Šiam šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Šokant „džaivą“ ypač svarbu tinkamai parinkti dainą. Kartais nuo jos gali priklausyti, kurio šokio elementų daugiau panaudosi. Pavyzdžiui, jei tai labai energinga daina, gali sušokti ir „rokenrolą“, o jei ramesnė – pagrindiniame žingsnyje gali tekti panaudoti ir „svingo“ judesių. „Džaive“ galima pamatyti įvairių šokių elementų: „svingo“, „rokenrolo“, „bugivugio“, „lindhopo“.